1. Nors banko „Snoras“ bankrotas apnuogino rimtas bankininkystės spragas, tačiau Seime per paskutinį pusmetį nebuvo svarstomi jokie teisės aktai. Kaip ateityje bus saugomos vartotojų teises?

    Nors Finansų ministerija daug kartų žadėjo, tačiau nepateikė jokių siūlymų. Kadangi sulaukiau daugybės žmonių nusiskundimų, išstudijavau visas galiojančias teisės normas ir klausiau atsakingų institucijų:– Ar klientai turi galimybes derėtis dėl sąlygų?– Kiek laiko, finansinių kaštų ir specifinių žinių reiktų, norint apginti savo teises teisme?

    Problemos aiškios, todėl registravau Finansų įstaigų įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūlau, jog sudaromų sutarčių dėl skolinimo, skolinimosi ar investavimo standartinės sąlygos būtų peržiūrėtos ir patvirtintos Lietuvos banko, kuris, beje, tam neprieštarauja. Siūlymui pritaria ir Vartotojų teisų apsaugos tarnyba.

2. Vadinamieji 2 proc. nuo pajamų mokesčio, kai juos galima paskirti mokyklai ar nevyriausybinei organizacijai – tai išbandymas demokratija?

    2004 m. priėmus įstatymą dėl 2 proc. skyrimo, Finansų ministerija patvirtino ir tvarką, kaip šis mokestis turėtų būti skaičiuojamas. Štai čia biurokratai ir nusprendė, jog mažesnės nei 10 Lt aukos LAIKINAI nebus pervedamos gavėjams (mokykloms, darželiams, nevyriausybinėms organizacijoms).

    Deja, kaip visada, „laikinai“ tapo „amžinai“. Iki 2012 metų nei vienas „laikinai“ sustabdytas mokėjimas nebuvo pervestas adresatams. O suma susidarė visai nemaža – daugiau nei pusė milijono litų.

    Pastebėjau šį neatitikimą dar pernai rudenį ir kiekvieną savaitę finansų ministrės prašiau pasiaiškinti dėl šios neteisybės, kol gavau viešą ir rašytinį pažadą, jog visos 2005–2011 metais mokykloms, darželiams ar nevyriausybinėms organizacijoms skirtos aukos iki 10 litų bus suskaičiuotos ir pervestos iki 2012 lapkričio 1 dienos. Tai yra šiais metais, pervedant 2 proc. paramą, gavėjai gaus ne tik šiais metais paskirtas sumas, bet ir ankstesniais metais „sulaikytas“ kaip nereikšmingas (iki 10 Lt) sumas. Esu tikra, kad Finansų ministerijai atrodanti „nereikšminga“ suma kažkuriai mokyklai ar darželiui gali būti labai svarbi, jei tai tūkstantis ar keli tūkstančiai papildomų litų...

    3. Labdaros ir paramos fondų ataskaitose begali būti jokių nutylėjimų.

    Taip. Lietuvoje yra apie 20 000 nevyriausybinių organizacijų, o labdaros ir paramos fondai yra vieni jų. Turiu ilgametę tokios veiklos patirtį, todėl pateikiau ne vieną siūlymą  šio įstatymo projekto tobulinimui.

    Jau nuo 2011 m. lapkričio 1 d. mano iniciatyva galioja viešųjų įstaigų įstatymas, kuriame numatyta, jog viešųjų įstaigų išlaidos metinėje veiklos ataskaitoje išskiriamos į dvi dalis: veiklos išlaidas ir administravimo išlaidas. Todėl sistemiškai siūlau ir labdaros ir paramos fondų metiniame pranešime atskleisti ne tik darbo užmokesčio, bet ir kitas fondo dalininkų ir darbuotojų iš fondo gaunamas pajamas.

    Administravimo lėšų procentas turėtų būti atskaita rėmėjams – kuo jis didesnis, tuo nepatikimesnė organizacija. Daugybę metų stebėdama užsienio labdaros fondų veiklą, padariau išvadą, jog labiausiai vertinami tie fondai, kurie administracinėms išlaidos skiria ne daugiau nei 5 proc. savo pajamų. Todėl  pasiūliau, kad ir Lietuvos fondai administravimui neskirtų daugiau nei 10 proc., metiniame pranešime skelbtų apie įsigytą ir perleistą per finansinius metus ilgalaikį turtą. Mano manymu, investicijų rizikingumas turi būti apribotas, numatant, kad fondo neliečiamąjį kapitalą sudarančios lėšos, kurios  investuojamos ne į indėlius ir Vyriausybės vertybinius popierius, negali sudaryti daugiau kaip 30 proc. visų fondo neliečiamojo kapitalo lėšų.

    Taip pat pasiūliau koreguoti „susijusių asmenų“ apibrėžimą, kad šių apribojimų nebūtų galima „apeiti“, t.y. fondo sandorių apribojimus bei kitus veiklos apribojimus sieti ne tik su fondo dalininkais, bet ir su valdymo ar kolegialaus organo nariais bei fonde pagal darbo sutartį dirbančiais asmenimis.

    Daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų aukoja labdarai. Tautiečiai noriai aukoja įvairiuose labdaros projektuose, materialinėm gėrybėm ar gerais darbais padeda likimo nuskriaustiesiems bei remia įvairias nevyriausybines organizacijas, įgyvendinančias kilnius siekius bei tikslus. Aktyviai Lietuvos žmonės skiria ir 2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio kaip paramą įvairiems subjektams, kurie turi paramos gavėjo statusą. 

    Nors aukojimas yra susijęs su kilnumu ir gražiais darbais, tačiau visada atsiranda ir šaukštas deguto medaus statinėje, t.y. ir paramos gavėjo statusą turintys juridiniai asmenys dažnai nusižengia įvairiems įstatymams.

    Paramos gavėjus pagal savo kompetenciją kontroliuoja valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, o Valstybinė mokesčių inspekcija kontroliuoja labdaros ir paramos teikimą, gavimą ir naudojimą, kiek tai susiję su mokesčių lengvatų taikymu.

    O kas kontroliuoja, kai tai nesusiję su mokesčių lengvatų taikymu bei teisės aktais nėra priskirta konkrečios institucijos ar įstaigos kompetencijai? Niekas. Todėl siūlau numatyti, jog paramos gavėjus kontroliuojanti institucija visais atvejais būtų Valstybinė mokesčių inspekcija.

    4. Žmonės aukoja labdaros projektuose, remia nevyriausybines organizacijas, aktyviai skiria ir 2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio paramos gavėjo statusą turintiems subjektams. Tačiau paramos gavėjo statusą turintys juridiniai asmenys dažnai nusižengia įvairiems įstatymams.    Taip,   daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų aukoja labdarai ir nors aukojimas yra susijęs su kilnumu ir gražiais darbais, tačiau visada atsiranda ir šaukštas deguto medaus statinėje. Lietuvoje yra  apie 20 000 nevyriausybinių organizacijų, o labdaros ir paramos fondai yra vieni jų. Kadangi turiu ilgametę darbo su labdaros ir paramos fondais patirtį, pateikiau siūlymus Labdaros ir paramos fondų įstatymo projekto tobulinimui.    Paramos gavėjus pagal savo kompetenciją kontroliuoja valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, o Valstybinė mokesčių inspekcija kontroliuoja labdaros ir paramos teikimą, gavimą ir naudojimą, kiek tai susiję su mokesčių lengvatų taikymu. O kas kontroliuoja, kai tai nesusiję su mokesčių lengvatų taikymu bei teisės aktais nėra priskirta konkrečios institucijos ar įstaigos kompetencijai? Niekas. Todėl siūlau numatyti, kad paramos gavėjus kontroliuojanti institucija būtų Valstybinė mokesčių inspekcija, tačiau visais klausimais, t.y. ne tik dėl mokesčių lengvatų taikymo, kaip yra dabar.     Taip pat siūlau fondo metiniame pranešime atskleisti ne tik darbo užmokesčio, bet ir kitas fondo dalininkų ir darbuotojų iš fondo gaunamas pajamas. Manau, kad fondo administravimo išlaidų suma neturėtų viršyti 10 proc. per tuos metus gautų pajamų, nes pagrindinis fondo tikslas yra teikti labdarą, paramą ar kitokią pagalbą. Metiniame pranešime taip pat turi būti atskleidžiama informacija apie per finansinius metus įsigytą ir perleistą ilgalaikį turtą – tai sudarytų sąlygas laiku imtis prevencinių priemonių, siekiant užkirsti kelią neefektyviam fondo lėšų panaudojimui.     Labai svarbu detaliau riboti investicijų rizikingumą, numatant, kad fondo neliečiamąjį kapitalą sudarančios lėšos, kurios  investuojamos ne į indėlius ir Vyriausybės vertybinius popierius, negali sudaryti daugiau kaip 30 proc. visų fondo neliečiamojo kapitalo lėšų. Fondo sandorių apribojimus bei kitus veiklos apribojimus reikia sieti ne tik su fondo dalininkais, bet ir su valdymo ar kolegialaus organo nariais bei fonde pagal darbo sutartį dirbančiais asmenimis. Svarbu apriboti fondo teisę perduoti lėšas viešiesiems juridiniams asmenims, išskyrus analogiškus veiklos tikslus turinčius kitus labdaros ir paramos fondus. Seimo Audito komitetas pritarė mano pasiūlymams.

    5. Ar išties iki šiol užsisakius prekių telefonu, dar visai neseniai neįmanoma buvo jų atsisakyti?

    Taip. Daiktų pirkimas naudojant ryšio priemonę (pvz.: telefoną), sudarant pirkimo-pardavimo sutartis, nėra naujiena, tačiau viskas turi būti tiksliai reglamentuota, kad nebūtų pažeistos vartotojų teisės.

    Įstatymas numato, kad pirkėjas turi teisę nenurodydamas priežasties atsisakyti pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos naudojant ryšio priemones, pranešdamas apie tai raštu pardavėjui per septynias darbo dienas nuo daikto pristatymo dienos, kai yra parduodamas daiktas, arba sutarties sudarymo dienos, kai teikiamos paslaugos. Tačiau buvo numatyta ir išimtis, kai šios nuostatos netaikomos. Tai situacijos, kai prekės ar paslaugos buvo įsigyjamos pasitelkiant tarpininkus – telefoninio ryšio operatorius.

    Susidūriau ne su dešimtimis, o šimtais atvejų, kai prekes per telefoninio ryšio operatorius parduodančios bendrovės masiškai pažeidinėdavo vartotojų teises.

    Siūlydama įstatymo pataisas, siekiau, kad nebūtų paliktos spragos nesąžiningiems prekiautojams. Mano patikslintoms formuluotėms, kad telefonu užsisakęs prekes ir jas gavęs vartotojas turėtų teisę atsisakyti sutarties, kaip numatyta Civiliniame kodekse, pritarė Seimas ir jos įsigaliojo nuo 2011 m. gruodžio 1 d.

    6. Ar svarbu apsaugoti skolininkus, kad antstoliai paliktų jiems bent tuos daiktus, kurie atitiktų minimalius poreikius?

    Taip. Seimas jau pritarė mano siūlymui praplėsti iš skolininkų neišieškomų daiktų sąrašą. Dar visai neseniai galiojęs neišieškomų daiktų sąrašas buvo iš esmės pasenęs ir neatitiko šiandieninio gyvenimo realijų. Manau, kad nežiūrint į tai, kaip susiklosto žmogaus gyvenimas, visose situacijose turi būti  gerbiamas žmogaus orumas, todėl pateikiau minimalius poreikius atitinkantį daiktų sąrašą, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas neįgaliųjų bei vaikų poreikiams.

    Europos Tarybos Ministrų Komitetas dar 2003 metais priėmė rekomendaciją, skelbiančią, kad priverstinai išieškant skolas turi būti apsaugota skolininko teisė išsaugoti būtiniausius dalykus,  o 2007 m. rekomendavo visoms valstybėms narėms savo teisės aktuose numatyti skolininkų padėties ir skolos naštos palengvinimo procedūras, Lietuvoje neišieškomų daiktų sąrašas ilgą laiką nebuvo keičiamas. Jis pakeistas tik po to, kai aš pateikiau siūlymus.

    7. Daugiavaikės motinos pačios turi nuspręsti, kada joms išeiti į pensiją?    Taip, moterims galimybė anksčiau išeiti į pensija – tai ir kompensacija už užaugintus vaikus, ypač jei jų daugiau nei trys. Neseniai Seime pateiktas įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siekiama nustatyti socialinio draudimo pensijų lengvatą moterims, kurios susilaukė trijų ar daugiau vaikų, t.y. siekiama pagerinti ar palengvinti tokių moterų padėtį nustatant trumpesnį pensijos amžių – 60 metų.    Tačiau aš įžvelgiu ir kitą pusę, todėl siūlau atkreipti dėmesį, kad nemažai daugiavaikių moterų, augindamos vaikus, ilgą laiką nedirbo ir neturėjo adekvačių karjeros bei atitinkamos materialinės gerovės sukūrimo galimybių, todėl norėtų išlikti darbo rinkoje kuo ilgiau. Dažnai moteriai pritrūksta kelių mėnesių ar kelių metų darbo stažo didesnei pensijai gauti, kita jaučiasi turinti pakankamą kvalifikaciją ir nori dirbti mėgstamą darbą. Tačiau pasiekus formalų pensinį amžių, realios galimybės konkuruoti darbo rinkoje tokiam asmeniui sumažėja.     Ypač sunkmečiu padažnėjo istorijų, kad vos ne tą pačią dieną, kai sueina pensinis amžius, moteris turi atsisveikinti su darbo vieta. Be to, jau svarstomi siūlymai darbdaviui oficialiai nutraukti darbo sutartį, vos darbuotojui sueina pensinis amžius. Todėl kyla abejonių, ar ankstesnio pensinio amžiaus nustatymas visais atvejais pagerins ar pablogins daugiavaikių moterų padėtį.     Todėl siūlau numatyti, kad tik pačiai moteriai, kuri pagimdė ir išaugino tris ar daugiau vaikų, pageidaujant, pensinis amžius gali būti nustatytas 60 metų. Rėmiausi kitų šalių patirtimi, kai įsiklausoma į asmens nuomonę, kada jis pats norėtų išeiti į pensiją. Tokia praktika ES valstybėse yra vertinama itin pozityviai.

    8. Lietuvoje itin aukštos maisto produktų kainos. Ar viena priežasčių yra didelis pridėtinės vertės mokestis (PVM)?

    Taip. Net 14 ES šalių PVM maisto produktams yra mažesnis nei 9 proc., o trijose – nulinis. Lietuvoje – viskas atvirkščiai. Ir tai, kad maistas Lietuvoje toks brangus, o PVM net 21 proc. (didesnis tik Danijoje – 25 proc.), vertinu kaip Seimo narių nusikaltimą prieš Lietuvos žmones. 

    Manęs dažnai klausia, o kaip viskas sureguliuota kitose šalyse? Dažniausias kelias – mokestinis. Pasirodo, ne visam maistui taikomi vienodi mokesčiai – sveikatai nepalankiems produktams PVM mokestis yra didesnis (15–20 proc.). Tai vadinama „sin tax“ („nuodėmės mokesčiu“). Pirkdami nesveikus produktus, žmonės moka papildomą „sin tax“, kuris yra įskaičiuotas į PVM, nes juk ateityje šių žmonių gydymas brangiau kainuos valstybei. Todėl žmonėms tiesiog apsimoka valgyti sveikiau ir pigiau.      Danijoje jau įvestas „riebalų mokestis“ – papildomai apmokestinti maisto produktai, kuriuose yra daug sočiųjų riebalų. Apie panašius savo planus jau paskelbė Didžioji Britanija, Vengrija, Rumunija.

-Airijoje daugumai maisto produktų PVM yra nulinis, išskyrus kepinius, kuriems PVM – 13,5 proc., o saldumynams, šaldytiems produktams – 21 proc. -Ispanijoje dvigubai didesnis nei standartinis PVM prieskoniams, kuriuose daug sintetinių priedų.-Italijoje 2,5 karto didesnis nei standartinis PVM dešroms, cukrui ir kt.

    Lietuva yra aklavietėje, nes esamų mokesčių didinti nebeįmanoma. Todėl aš siūlau mažinti sveikatai palankaus maisto PVM – vaisiams, daržovėms, „Kokybės“ ženklu paženklintiems ir ekologiškiems produktams.

    Neatsakinga į biudžetą žiūrėti vien buhalterio akimis. Pritarus mano siūlymams, valstybė gautų daug daugiau naudos nei prarastume mokesčių. Visi siūlymai yra susiję su sveikata, vadinasi, ateityje mažiau lėšų išleisime žmonių gydymui.

Sumažinus PVM iki 9 proc. -išskirtinės kokybės produktams: daugiau ūkių ir gamintojų siektų ženklo „Kokybė“, padidėtų  sveikatai palankesnių ir maistingesnių produktų pasiūla, kuriuos vartotojai turėtų galimybę įsigyti konkurencingesnėmis  kainomis. -vaisiams ir daržovėms: žmonės galėtų dažniau jų įsigyti, jų daugiau vartoti (šiuo metu jų suvartojama perpus mažiau nei rekomenduojama paros norma), dėl to sumažėtų širdies, insulto, stemplės, skrandžio, storosios žarnos vėžio, diabeto ir kitų ligų tikimybė. Seimas jau buvo pritaręs šiai idėjai, bet dar neįsigaliojus ją atšaukė. -ekologiškiems žemės ūkio ir maisto produktams: gamintojai galėtų plėsti savo ekologinius ūkius, būtų sudarytos didesnės galimybės vartotojams rinktis kokybiškus ir sveikus maisto produktus, kuriuose mažiau sintetinių cheminių medžiagų likučių ir kurie neužteršti hormonais, antibiotikais ar genetiškai modifikuotais organizmais. Trejus metus Lietuvoje galiojo mažesnis PVM tarifas ekologiškiems maisto produktams ir tai buvo didžiulis impulsas plėsti šią veiklą, tačiau 2008 metais Seimas šią lengvatą panaikino.

    9. Sunku patikėti, bet ar gali taip būti, kad alimentus už tėvystes pateigas užmiršusius asmenis moka valstybė?

    Taip. Viena iš tėvų pareigų išlaikyti vaikus iki pilnametystės. Tačiau vis dažniau tėvams išsiskyrus, sukūrus kitą šeimą, išvykus gyventi į užsienį ar po tėvystės pripažinimo per teismą – kažkuris iš tėvų užmiršta savo pareigas ir vengia kas mėnesį mokėti  teisme numatytą sumą. Prieš kurį laiką įkurtas Vaikų išlaikymo fondas atlieka savotiško tarpininko vaidmenį, kas mėnesį sumokėdamas dalį priteistos sumos iš valstybės biudžeto.  Taip apsaugomi vaikų interesai.

    Vaikų išlaikymo fondas nėra pašalpų organizacija. Kiekvieną šio fondo sumokėtą litą ir dar 5 proc. metinių palūkanų privalo padengti tie tėvai, už kuriuos valstybė sumoka jų įsipareigojimus. Tai yra fondas kas mėnesį, kad nesutriktų vaiką auginančio tėčio ar mamos pajamos, perveda 125 litus ir šiuos pinigus vėliau išsiieško iš asmens, kuris pats savanoriškai kas mėnesį turi pervesti alimentus. Tai nėra pavieniai atvejai. Savo tėviškas pareigas Lietuvoje yra užmiršę tūkstančiai asmenų.

    Šiuo metu yra per 22 000 skolininkų, privalančių grąžinti valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas. Bendra šių asmenų skola (be palūkanų) valstybei yra apie 129 mln. Lt ir ši suma kasmet didėja. Tai reiškia, jog jei nebūtų tokio fondo, ne vienerius metus vaiką išlaikiusi būtų tik mama (ar tik tėtis). Jei ne vaiko išlaikymo fondo kas mėnesį pervedami pinigai, tokios mamos (ar tėčiai) ir jų vaikai dar labiau būtų įklimpę į finansines problemas ir socialinę atskirtį.

    Prieš kelis mėnesius konservatoriai sumanė išvis panaikinti šį fondą – suprask, tegu pačios mamos (su nedidelėmis išimtimis – tėčiai) išsiieško pinigus iš alimentų nemokančių tėvų. Bet jei valstybinis fondas, turėdamas kvalifikuotus darbuotojus, galimybę tikrinti finansinę padėtį per registrus, pasitelkdamas antstolius nesugeba susigrąžinti už tėvystės pareigas užmiršusį tėvelį sumokėtų lėšų, ar pajėgus tai padaryti pavienis žmogus?

    O aš manau, kad reikia tobulinti fondo veiklą, pasitelkiant skolų administravimo paslaugas teikiančias įmones, atsisakant tokiose bylose senaties termino ir taip, kaip, pavyzdžiui, Estijoje, viešai skelbti nemokančiųjų alimentų pavardes.

    Iki šiol galiojusi praktika ydinga – išieškojimas prasideda tik pradelsus 24 mėnesius ir kai suma yra didesnė nei 2500 litų. Tokiu būdu valstybės lėšos yra „įšaldomos“, o fondo administravimo kaštai apmokami ne savo pareigos išlaikyti vaikus nevykdančių asmenų, bet visų mokesčių mokėtojų lėšomis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, vaiko išlaikymo išmokos faktiškai tampa panašios į valstybės pašalpas.

    Todėl pateikiau įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūloma, jog ne tik antstoliai, bet ir skolų administravimo paslaugas teikiančios įmonės galėtų padėti valstybei susigrąžinti skolas bei numatyti galimybę perleisti dalies tokių skolų reikalavimo teisę kaip atsiskaitymą už šias paslaugas. Be to, siūlau atsisakyti senaties termino, išsiieškant tokias skolas, o fondo administravimo kaštų dalį įpareigoti padengti skolininkus, o ne palikti mokesčių mokėtojams, kaip yra dabar.

    10. Viešojo transporto paslaugas teikiančios įmonės atsidūrė ant bankroto ribos. Jos gali didinti bilietų kainas, tačiau Jūs pasiūlėte sugrąžinti sumažintą PVM visuomeniniam transportui?

    Taip. Visuomeninio transporto paslaugas teikiančios bendrovės tenkina visuomeninį interesą, panašiai kaip mokyklos, ligoninės, socialinės rūpybos centrai, todėl keista, kad Vyriausybė jas vertina kaip grobuonis, siekiančius nepamatuotų pelnų. Juo labiau, kad 50-70 proc. parduodamų bilietų yra lengvatiniai, todėl Vyriausybė siūlo dar labiau didinti kainas tiems, kas sugeba šiandien nusipirkti bilietą visa kaina. Bet ar socialiai atsakinga finansinę naštą už 37 proc. išaugusias degalų kainas, dvigubai padidėjusį kelių mokestį, išaugusį PVM užkrauti ant mažos dalies keleivių, kurie perka bilietą visa kaina, tačiau patys tegauna minimalią algą?

    Savivaldybės iš valstybės biudžeto negauna dotacijų, skirtų lengvatinių transporto bilietų kompensavimui. Šiandieninė Vyriausybė verčia savivaldybes rinktis ir daryti nusižengimus. Mat visoms išmokoms ir kompensacijoms skiria tik tiek pinigų, kiek reikia vien transporto lengvatoms kompensuoti. Tai yra, jei savivaldybės pasirinktų kompensuoti transporto lengvatas, tuomet nebūtų mokamos šalpos pašalpos, kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį, išmokos neįgaliesiems, išmokos asmenims, globojantiems vaikus ir suaugusius su sunkia negalia, nebūtų organizuojamas nemokamas moksleivių maitinimas ir t.t.  Bet savivaldybės elgiasi atvirkščiai, pirmiausia pašalpos, o tuomet kompensacijos įmonėms, teikiančioms transporto paslaugas. Todėl įsiskolinimai viršijo 110 mln. litų ir kasdien auga.

    Viena svarbiausių priežasčių, kodėl patekome į tokią situaciją – tai 2009 metais padidintas PVM tarifas visuomeniniam transportui nuo 5 iki 21 proc. Štai tuomet ir prasidėjo bėdos – visi tapo skolingi vieni kitiems, nes PVM skaičiuojamas ne tik nuo bilieto kainos, bet ir lengvatinio bilieto nuolaidos daliai. Akivaizdu, jog padidinus PVM nelaimėjo niekas. Valstybės biudžetas taip pat negavo planuotų pajamų – tik skolas. Todėl išties keista, kad Prezidentė nepritarė vieninteliam problemų sprendimo būdui, mano pasiūlytam variantui - PVM visuomeniniam transportui sumažinimui. Ir telieka džiaugtis, kad Seimas pasipriešino prezidentės veto ir PVM visuomeniniam transportui bei tolimojo susisiekimo reguliarių maršrutų bilietams autobusais ir traukiniais bus sumažintas nuo 21 iki 9 proc.

    11. Dauguma dirbančiųjų apie „mamadienius/tėvadienius“, kurie jiems priklauso – tik svajoja?

    Taip.  Realiai šia teise pasinaudoja mažiau nei dešimtadalis vaikus auginančių tėvų. Nors mūsų valstybė deklaruoja remianti vaikus auginančius, bet ši lengvata, ko gero ir tėra vienintelė reali, nes ja pasinaudojus  mokamas vidutinis darbo užmokestis.

    12. Daugybė skandalų žiniasklaidoje dėl Seimo narių parlamentinių lėšų naudojimo. Ar įmanoma jų išvengti?

    Taip. Visuomenė itin skaudžiai reaguoja į parlamentarų kanceliarines išlaidas. Visuomet pranešama, kas kiek išleido, tačiau neskelbiama, o kas sutaupė. Paprastai Seimo nariai kasmet  neišnaudoja daugiau nei pusės milijono litų, vadinamųjų „kanceliarinių“ išlaidų.

    Esu tikra, jog parlamentarai žymiai atsakingiau leistų kiekvieną parlamentinėms išlaidoms skirtą litą, jei sutaupytos lėšos būtų kaupiamos atskiroje sąskaitoje kaip Parlamento pagalbos fondas ir naudojamos į nelaimes patekusiems žmonėms paremti ar parlamentinės veiklos stiprinimui. Tačiau man buvo atsakyta, jog tokia idėja „apsunkintų mūsų siekius sklandžiai prisijungti prie euro zonos“. Kitais žodžiais tariant,  jei Seimo nariai taupys, Lietuva negalės prisijungti prie euro zonos, o jei Seimo nariai išleis ir paskutinį jiems skirtą centą, prie euro zonos prisijungti trukdžių liks mažiau. Biurokratinis absurdas ir tiek.

    Per 2,5 metų Seime sutaupiau daugiau nei 50 tūkst. litų, kurie liko biudžete. Siūlydama idėją atidaryti specialią sąskaitą sutaupytoms lėšoms, rėmiausi Prancūzijos pavyzdžiu.

 

Kaip Jūs suprantate valstybės bankrotą, ar žinote, kas tai yra?

 

 

 

 

Man siaubą kelią „Snoro“ nesąmonės. Nesuvokiu, kaip taip galėjo nutikti, kokios institucijos yra nekompetentingos arba aplaidžios. Kas daroma dabar, nes taip sunku pinigus uždirbti ir jau nebežinau, ar kojinėj, ar banke juos laikyti?

 

Kodėl valstybė neranda lėšų palaikyti pasiteisinusioms iniciatyvoms, kaip Maisto bankas, pagalbos telefonų linijos ar projektas „Nedelsk“?

 

Ar mokytojų algos turėtų kilti?

 

Su vyru esate vieši žmonės, todėl norėčiau paklausti apie Jūsų šeimos turtų kilmę (ne apie viešą turto deklaraciją).Tikriausiai ir kitiems rinkėjams gali kilti dėl to tam tikrų klausimų. Juk už politiko algą nenupirksi tokių namų, automobilių, jachtos ir tokių prabangių kelionių.