1. Ar jau šiais metais Rugsėjo 1-oji bus šventė ir dirbantiems pradinukų tėvams?

    Taip. Mokslo metų pirmąją dieną, nors ji ir neįtraukta į šventinių dienų sąrašą, faktiškai bent pusdienį darbdavių gera valia nedirbdavo labai daug mokyklinio amžiaus vaikus auginančių tėvų. Tačiau ne visi vadovai būdavo geranoriški.  
 
    Tėvai, auginantys du ir daugiau vaikų iki 12 metų ir anksčiau sutarę su darbdaviu galėdavo  turėti laisvą dieną, vadinamą „mamadienį“ , būtent rugsėjo 1-ąją ir palydėti savo vaikus į mokslo metų pradžios šventę. Tačiau tėveliai, auginantys tik vieną vaiką iki 12 metų tokios galimybės iki šiol neturėjo, todėl tiek vaikai, tiek tėveliai pirmąją mokslų dieną jautė itin didelę įtampą, nes dažnas tėvelis negalėjo palydėti vaikų į mokyklą.

    Prieš  2 metus pasiūliau rugsėjo 1-ąją paskelbti laisvadieniu pradinukų tėvams, bet konservatoriaus Rimanto Dagio vadovaujamas socialinių reikalų komitetas atmetė mano siūlymą, tačiau  Seimo nariai balsuodami apsisprendė kitaip.  Todėl jau šiais metais rugsėjo pirmąją laisvą pusdienį galės turėti ir tėveliai, auginantys tik vieną mokyklinuką iki 12 metų. Tėveliai, turintys du ar daugiau vaikų iki 12 metų ar neįgalų vaiką iki 18 metų dėl mamadienio (laisvos darbo dienos, kuri priklauso pagal darbo kodekso 214 str. 1 d.) turės susitari su darbdaviu.

    Labai gaila, jog toks paprastas klausimas buvo taip ilgai svarstomas. Siūlydama šią pataisą tikrai negalvojau apie save, bet per tą laiką užaugo ir mano mažoji dukra, kurią šiais metais lydėsiu į pirmą klasę.

2. Dauguma dirbančiųjų apie „mamadienius/tėvadienius“, kurie jiems priklauso – tik svajoja?

 
    Taip.  Realiai šia teise pasinaudoja mažiau nei dešimtadalis vaikus auginančių tėvų. Nors mūsų valstybė deklaruoja remianti vaikus auginančius, bet ši lengvata, ko gero ir tėra vienintelė reali, nes ja pasinaudojus  mokamas vidutinis darbo užmokestis.

3. Ar nuo šiol tiriant nusikaltimus prieš vaikus bus pasitelkiamos visos įmanomos priemonės?

    Taip. Kai turime tūkstančius teisės aktų, sunku patikėti. Kad kai kuriuose iš jų yra likusios nedovanotinos klaidos. Pasirodo, jog seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus, tokie kaip mažamečio vaiko tvirkinimas, lytinės aistros tenkinimas su nepilnamečiu jam grasinant ar už atlygį, nepilnamečių išnaudojimas pornografijai nėra traktuojami kaip sunkūs, todėl juos tiriant teisėtai nebuvo galima imtis visų įmanomų veiksmų.

    Garliavos pedofilijos bylą tyrę  prokurorai pripažįsta, jog įrodyti vieną ar kitą teiginį itin sunku, nes vos tik gavus pirmuosius pranešimus, praktiškai jokių įrodymų nebuvo įmanoma surinkti.

    Iki šiol buvo labai lengva visiems teisėsaugininkams pasiteisinti, jog buvo „surištos jų rankos“ ir nieko nebuvo įmanoma tirti. Aš manau, jog situaciją reikia keisti, nes kasmet pradedama apie 140 ikiteisminių tyrimų dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus.

    Užregistravau Baudžiamojo proceso kodekso ir Operatyvinės veiklos įstatymo projektus, siūlydama numatyti daugiau teisėtų priemonių teisėsaugos institucijoms tiriant seksualinius nusikaltimus prieš vaikus.  Didžioji dalis mano siūlymų jau Seimo palaiminti įsigaliojo, todėl nuo šiol  teisėsaugos institucijos negalės savo NEVEIKIMO pridengti ne¬bu¬vusiu tam tei¬si¬niu pa¬grin¬du. Manau, kad tai palengvins ir sutrumpins ikiteisminius tyrimus, suteiks daugiau pasitikėjimo teisėsauga ir įpareigos prokurorus dėti visas pastangas atskleisti nusikaltimus.

4. Ar turėtų būti ribojamos baustųjų už tyčinius nusikaltimus prieš vaikus įsidarbinimo galimybės?

    Taip, jei darbas bus susijęs su vaikais. Įsigilinusi į kitų šalių patirtį, matau specialistų rėkte rėkiamą tiesą, jog itin dažnas atvejis, kai nusikaltęs prieš vaiką asmuo šiuos nusikaltimus kartoja vėl ir vėl. Šiuo metu buvusiems nusikaltėliams ribojimų ir draudimų nėra daug,  pavyzdžiui, negalima dirbti mokytoju ar tapti vaiko globėju.

    Siūlau Seimui balsuoti, jog baustieji už tyčinius nusikaltimus prieš vaikus negalėtų dirbti vaikų socialinėse, sveikatos priežiūros, sporto, švietimo įstaigose bei dirbti įmonėse ar organizacijose, verstis individualia veikla, jei tai susiję su vaikų auklėjimu, mokymu, priežiūra ar jų saugumo užtikrinimu. Draudimo terminas galiotų 3–8 metus ir priklausytų nuo anksčiau padaryto nusikaltimo prieš vaiką, t.y. vadinamojo teistumo.

    Priėmus šią įstatymo pataisą, darbdavys galės pareikalauti pažymos iš būsimo darbuotojo arba pats kreiptis į Informatikos ir ryšių departamentą dėl informacijos, ar asmeniui negalioja teistumas už tyčinį nusikaltimą prieš vaiką.

5. Ar teismuose apklausiant vaikus turėtų dalyvauti psichologas?

    Taip. Generalinei prokuratūrai apklausti nepilnamečius padeda vos viena psichologė, o kiekvienas teismas savaip organizuoja apklausas ir posėdžius: kviečiasi vaikų teisių apsaugos specialistus, pedagogus, tačiau, dauguma, taupydami lėšas psichologo nekviečia.

    Remiantis JTO Vaikų teisių konvencija, kiekvienas vaikas, tapęs smurto auka ar liudytoju, turi būti apklausiamas dalyvaujant psichologams. Statistikos departamentas skelbia, jog Lietuvoje  kasmet registruojama apie tūkstantis atvejų, kai smurtą patiria vaikai.

    Pasiūliau skirti papildomą finansavimą teismams, kad jie galėtų įsteigti psichologo etatą arba pirkti psichologų paslaugas. Tam pritarė  Biudžeto ir finansų komitetas, tačiau finansavimo taip ir neatsirado.

6. Valstybė dažnai užkrauna pareigas piliečiams, bet nepagalvoja, kaip reikės jas vykdyti.

    Taip. Pateiksiu vieną pavyzdį. Daugelis tikriausiai dar nežino, kad nuo šių metų lapkričio 1 d. keičiasi Lietuvos kelių eismo taisyklės (KET), kuriose yra naujas reikalavimas vežti automobilinėse kėdutėse vaikus iki 135 cm ūgio. Tai reiškia, kad beveik visi tėvai, turintys vaikų iki 10 metų, privalės įsigyti specialias kėdutes ar paaukštinimo pagalves.

    Šiuo metu galiojančios taisyklės leidžia ant galinės automobilio sėdynės vežti vyresnius nei trejų metų vaikus, prisisegusius saugos diržu, skirtu suaugusiesiems. Tačiau toks saugos diržas automobiliuose negali tinkamai apsaugoti vaikų dėl mažesnio jų ūgio, kūno sudėjimo, svorio ir kt.

    Mūsų statistika kraupi – žuvusių ir sužalotų keliuose vaikų skaičius vienas didžiausių Europoje. Skandinavijos šalyse jau nuo 1981 metų vaikus privaloma vežti kėdutėse. Vokietijoje ir Austrijoje šios saugos priemonės privalomos vaikams net iki 150 cm ūgio.

    Pritariu didesniam vaikų saugumui juos vežant automobiliuose, tačiau susirūpinimą kelia išlaidos, kurios užgrius šeimas, ypač jaunus tėvelius. Jei tėvai vaikus veš be automobilinių kėdučių ar paaukštinimų, jie ne tik rizikuos vaikų saugumu, bet ir pažeis KET. Už tokį pažeidimą vairuotojas gali gauti įspėjimą arba 20–40 Lt baudą.

    Siekdama sumažinti tėvelių išlaidas užregistravau pasiūlymą nuo 21 iki 9 proc. sumažinti PVM tarifą automobilinėms kėdutėms. Didžiojoje Britanijoje tokioms prekėms yra taikomas 5 proc. PVM tarifas.

7. Ar dažnai tėveliai nerimauja dėl maisto mokyklose ir darželiuose kokybės ir maistingumo?

    Taip. Tvarka buvo peržiūrėta daugybę kartų ir dar kartą pakeista nuo šių metų liepos mėnesio. Tačiau ir toliau pasirenkant maisto tiekėją vadovaujamasi tik kaina, o mano siekis buvo ir bus, kad svarbiausiu kriterijumi būtų maistingumas. Tam pritaria ir Sveikatos apsaugos ministerija, nes visi suprantame, kad viena kaina yra menkaverčio produkto ir visai kita – kokybiško, kuriuo turėtų būti maitinami vaikai. 

    Visgi, reikia pasidžiaugti, jog jei iki šiol griežtesni reikalavimai buvo tik maitinimui mokyklose, tai naujoji tvarka apims ir darželius, todėl nori tikėtis kad visi vaikai bus maitinami sveikatai palankiu maistu.

8. Stebuklingi receptai: ligoninėse sveikas ir visavertis maistas vaikams už 5–6 Lt per parą?

    Taip. Sužinojusi, jog ligoninėse vaikai maitinami vos už kelis litus per parą, teiravausi tiek respublikinių, regioninių ar rajoninių ligoninių, tai kokį  maistą jie teikia mažiesiems ligoniukams? Atsakymai raminantys, bet ar įtikinami? Ligoninės rašo, jog jų valgiaraščiai sudaromi atsižvelgiant į rekomenduojamas paros energijos ir maistinių medžiagų normas vaikams. Atrodo, kad viskas tiesiog idealu, jokių nusiskundimų. Vaikai už 5 litus gali visą parą sveikai maitintis: gauti įvairų, šviežią, sveikatą tausojantį maistą kelis kartus per dieną. Tik kažkodėl aš tuo netikiu...

9. Sunku patikėti, bet ar gali būti, kad alimentus už tėvystės pareigas užmiršusius asmenis moka valstybė?

    Taip. Viena iš tėvų pareigų išlaikyti vaikus iki pilnametystės. Tačiau vis dažniau tėvams išsiskyrus, sukūrus kitą šeimą, išvykus gyventi į užsienį ar po tėvystės pripažinimo per teismą – kažkuris iš tėvų užmiršta savo pareigas ir vengia kas mėnesį mokėti  teisme numatytą sumą. Prieš kurį laiką įkurtas Vaikų išlaikymo fondas atlieka savotiško tarpininko vaidmenį, kas mėnesį sumokėdamas dalį priteistos sumos iš valstybės biudžeto.  Taip apsaugomi vaikų interesai.

    Vaikų išlaikymo fondas nėra pašalpų organizacija. Kiekvieną šio fondo sumokėtą litą ir dar 5 proc. metinių palūkanų privalo padengti tie tėvai, už kuriuos valstybė sumoka jų įsipareigojimus. Tai yra fondas kas mėnesį, kad nesutriktų vaiką auginančio tėčio ar mamos pajamos, perveda 125 litus ir šiuos pinigus vėliau išsiieško iš asmens, kuris pats savanoriškai kas mėnesį turi pervesti alimentus. Tai nėra pavieniai atvejai. Savo tėviškas pareigas Lietuvoje yra užmiršę tūkstančiai asmenų.

    Šiuo metu yra per 22 000 skolininkų, privalančių grąžinti valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas. Bendra šių asmenų skola (be palūkanų) valstybei yra apie 129 mln. Lt ir ši suma kasmet didėja. Tai reiškia, jog jei nebūtų tokio fondo, ne vienerius metus vaiką išlaikiusi būtų tik mama (ar tik tėtis). Jei ne vaiko išlaikymo fondo kas mėnesį pervedami pinigai, tokios mamos (ar tėčiai) ir jų vaikai dar labiau būtų įklimpę į finansines problemas ir socialinę atskirtį.

    Prieš kelis mėnesius konservatoriai sumanė išvis panaikinti šį fondą – suprask, tegu pačios mamos (su nedidelėmis išimtimis – tėčiai) išsiieško pinigus iš alimentų nemokančių tėvų. Bet jei valstybinis fondas, turėdamas kvalifikuotus darbuotojus, galimybę tikrinti finansinę padėtį per registrus, pasitelkdamas antstolius nesugeba susigrąžinti už tėvystės pareigas užmiršusį tėvelį sumokėtų lėšų, ar pajėgus tai padaryti pavienis žmogus?

    O aš manau, kad reikia tobulinti fondo veiklą, pasitelkiant skolų administravimo paslaugas teikiančias įmones, atsisakant tokiose bylose senaties termino ir taip, kaip, pavyzdžiui, Estijoje, viešai skelbti nemokančiųjų alimentų pavardes.

    Iki šiol galiojusi praktika ydinga – išieškojimas prasideda tik pradelsus 24 mėnesius ir kai suma yra didesnė nei 2500 litų. Tokiu būdu valstybės lėšos yra „įšaldomos“, o fondo administravimo kaštai apmokami ne savo pareigos išlaikyti vaikus nevykdančių asmenų, bet visų mokesčių mokėtojų lėšomis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, vaiko išlaikymo išmokos faktiškai tampa panašios į valstybės pašalpas.

    Todėl pateikiau įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūloma, jog ne tik antstoliai, bet ir skolų administravimo paslaugas teikiančios įmonės galėtų padėti valstybei susigrąžinti skolas bei numatyti galimybę perleisti dalies tokių skolų reikalavimo teisę kaip atsiskaitymą už šias paslaugas. Be to, siūlau atsisakyti senaties termino, išsiieškant tokias skolas, o fondo administravimo kaštų dalį įpareigoti padengti skolininkus, o ne palikti mokesčių mokėtojams, kaip yra dabar.

10. Ar tikrai įstatymuose numatyta, kad vaikui, gulinčiam reanimacijos-intensyvios terapijos skyriuje, slauga nebūtina ir mamai nedarbingumo pažymėjimas nėra išduodamas?

    Taip, norint slaugyti vaiką, reikia ne tik vaistų ir meilės, bet dar ir pasirūpinti dokumentais, kurie pateisintų neatvykimą į darbą slaugos metu. Pagal nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisykles elektroniniai pažymėjimai sergančiam šeimos nariui slaugyti išduodami, jeigu gydytojo nurodymu būtina slauga.

    Jei vaikas gydomas reanimacijoje, jau įprasta, kad gydytojai neskiria mamoms privalomos slaugos, nes mano, kad vaiku pasirūpins ligoninės personalas. Tai reiškia, jog mama turi eiti į darbą nepergyvendama, kad jos sunkiai sergančiu vaiku bus pasirūpinta. Bet ar tai įmanoma? Ar kokybiškas tokių mamų darbas, juo labiau, kad jos keliskart per dieną privalo ligoninėje pasirašyti krūvas įvairiausių sutikimų dėl vienokių ar kitokių tyrimų ar net operacijos.

    Pagal ES Tarybos direktyvos nuostatas darbuotojams turi būti suteikiama teisė nebūti darbe dėl force majeure, kai tai susiję su svarbiomis šeimyninėmis priežastimis ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju, todėl, pvz., Danijoje nustatyta, kad darbuotojai turi teisę į apmokamą susirgusio vaiko slaugą.

11. Vaikų neįgalumas – ar gali kuo nors padėti Lietuvos sveikatos sistema?

 
    Taip. Medicininės reabilitacijos paslaugos vaikams gali būti teikiamos neribotą skaičių kartų per kalendorinius metus, taip pat numatyta, kad vaikams iki 18 metų, kuriems yra pripažintas neįgalumas, pirmuosius dvejus ar trejus metus po neįgalumo nustatymo yra skiriama pakartotinė reabilitacija, ketvirtus metus po neįgalumo pripažinimo taikoma palaikomoji reabilitacija. Pakartotinė ir palaikomoji reabilitacija neįgaliems vaikams, esant indikacijų, gali būti skiriama kelis kartus per kalendorinius metus. 
    Ūmiu ligų periodu (pirmą, antrą parą), jei nėra kontraindikacijų, pradedama reabilitacija arba pavienės nemedikamentinio gydymo priemonės. Po pirmojo medicininės reabilitacijos etapo neišnykus sutrikimams, pacientui skiriamas kitas reabilitacijos etapas – stacionarinė arba ambulatorinė reabilitacija. Vaikams, sergantiems nervų sistemos ligomis medicininės reabilitacijos paslaugos teikiamos įvairiose sanatorijose.
    Yra įteisinta bazinės medicininės reabilitacijos, įskaitant ir sveikatą grąžinantį gydymą, kainos kompensacija vaikams iki 18 metų, taip pat I grupės invalidams (neįgaliesiems), kurie yra siunčiami baigti gydymą po sunkios ligos bei 90 procentų bazinės sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo kainos kompensacija vaikams iki 7 metų ir neįgaliems vaikams iki 18 metų.
    Jeigu Lietuvoje taikyti visi galimi gydymo metodai nebuvo veiksmingi, o užsienyje būtų galima pritaikyti paveikius gydymo metodus, pacientai yra siunčiami gydytis į užsienio gydymo įstaigas. Gydymą užsienyje rekomenduoja SAM specialistai, kurie parenka tinkamą gydymo įstaigą, suderina gydymo datą bei kainą ir teikia SAM komisijai, kuri priima galutinį sprendimą. Tėvai turi kreiptis į vaiką gydantį gydytoją dėl siuntimo pas SAM specialistą, kuris organizuotų konsiliumą, įvertintų paciento sveikatos būklę ir prireikus SAM pateiktų dokumentus dėl siuntimo gydytis užsienyje.

 Ar sieksite optimizuoti mokinių mokymosi krūvį? Kokiomis priemonėmis ir metodais tai darysite? 

 Duktė studijuoja profesinėje mokykloje dieniniame skyriuje. Ar priklauso alimentai pilnametei dukrai? Ar vaikų išlaikymo fondas skiria išmokas vyresniems nei 18 m. vaikams?

Koks neapmokestinamasis pajamų dydis priklauso, jei auginu 4 vaikus?

Kaip Vilniuje gauti vaikui vietą vaikų darželyje?