Švietimo sistemos klausimai, nors nėra mano tiesioginė darbo sritis – daugiausiai darbuojuosi sveikatos reikalų klausimais, nes priklausau šiam komitetui, tačiau balsuodama Seimo plenariniuose posėdžiuose visada turiu savo poziciją.

    Jūsų pateiktas klausimas – labai platus ir specifiškas dalykas – labiau įgyvendinamas ne įstatymo leidžiamosios, o vykdomosios valdžios, t.y. ministerijų, švietimo plėtotės centro. Tačiau kaip 3 vaikų mama ir Seimo narė, aktyviai bendraujanti su moksleivių, mokytojų, bibliotekininkų bendruomenėmis, turiu savo poziciją ir kryptis, kuriomis būtų galima judėti. Norėčiau pasidalyti šia pozicija.

    Manau tikslinga pradėti diskusijas dėl švietimo sistemos reformavimo, kad mokyklą jaunuoliai baigtų sulaukę 18, o ne 19 metų, kaip dabar. Remdamiesi Europos patirtimi prasminga kviesti visuomenę diskutuoti, ar pradėti mokytis nuo 6 metų, ar trumpinti ir skaidyti mokymąsi etapais, kaip yra daugumoje Europos šalių.

    Optimizuojant krūvį būtina derinti inovatyvias priemones su iki šiol naudojamomis. Vizija: šalies mokyklos kaups pamokų vaizdo archyvą, naudosis interaktyviomis lentomis bei keisis žiniomis tarpusavyje.

    Manau, kad itin didelis krūvis jaučiamas ir dėl to kad mokinių auklėjimas yra grynai akademinis, dažnai nepakankamai sudominantis jaunimą – trūksta „gyvenimo“, „asmenybės formavimo“ pamokų. Vizija: siūlysime tobulinti mokymo programas orientuojantis į kūrybingos ir mąstančios asmenybės formavimąsi. Žinių siekimas derės su asmenybės augimu ir tobulėjimu, todėl užaugs pilietiškai atsakinga ir darbšti jaunoji karta. Remsime popamokinį, neformalųjį ugdymą ir nevyriausybinių organizacijų, vienijančių jaunimą, veiklą.

    Nepaisant profiliavimo, pastebiu, kad dažnai vyresnių klasių moksleiviai privalo mokytis su jų ateities profesija nesusijusių dalykų, o jie neturi tam motyvacijos. Kita vertus, dažnai būna ir taip, kad dėl žinių stokos moksleiviai tik mano, jog tie dalykai nesusiję su jų planuojama įgyti specialybe. Vizija: įgyvendinsime kompetencijomis grindžiamo išsilavinimo idėją, sudarančio sąlygas integruotis į nuolat besikeičiančią darbo rinką. Sukursime ir įgyvendinsime vaiko gebėjimų ir profesinio orientavimo programą, kuri apims vaikų ugdymą nuo vaikų darželio iki profesinio orientavimo kurso mokykloje.

    Manau, kad sprendimų priėmimui būtina konstruktyvi visų – moksleivių, jų tėvelių, pedagogų ir institucijų – diskusija.