„Netylėk.lt“ kasdien sulaukia šiame tinklalapyje užpildytų ir atsiųstų problemų. Dažniausiai jos susijusios su socialiniu būstu, smurtu prieš moteris, socialinėmis išmokomis, vaikų išlaikymo fondu bei greitosiomis paskolomis.

G. S. kreipėsi dėl patiriamo psichologinio smurto šeimoje. Jos vyras jau daugiau nei metus grasina, jog atims iš moters vaiką. Moteris baiminosi, kad vyras to nepadarytų, ir klausė, kur jai kreiptis. 

Išsiaiškinusi, kokiame mieste moteris gyvena, susisiekiau su Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensionu. Šio pensiono vadovė išgirdusi moters problemą pakvietė moterį atvykti į pensioną ir spręsti šią problemą kartu.

D. kreipėsi dėl jam brangios moters, kuri gyvena kartu su broliu, prieš seserį naudojančiu psichologinį bei fizinį smurtą. Nors mergina tvarkinga, atlieka buities darbus, bet kartu gyvenantis brolis visada randa prie ko prisikabinti. Brolis ne tik keikiasi, daužo indus, bet ir kelia ranką prieš seserį. Moters gyvenimo draugas D. bandė su jos broliu kalbėtis, tačiau veltui. D. klausė, kur kreiptis, kad ši situacija pasikeistų.

Pirmiausia paminėjau, jog ši moteris turėtų kreiptis į psichologą Moterų informacijos centre. Nurodžiau kontaktus, kuriais ji galėtų kreiptis.

Taip pat patyrus psichologinį smurtą būtų naudinga užfiksuoti (klyksmus ir keiksmus), kad būtų įrodymų, o patyrus fizinį smurtą nedelsiant kviesti policiją, kad jie imtųsi atitinkamų priemonių ir būtų užkirstas kelias smurtaujančio asmens savivalei.

O. S. gyvena nuosavame name su sugyventiniu ir jų dukra. Jos sugyventinis niekur nedirba ir nuolat geria. Moteris patiria nuolatinį psichologinį smurtą. Nuo smurtaujančio vyro kenčia ir vaikas. Moteris ne kartą norėjo išvaryti sugyventinį iš namų, tačiau jai vis pritrūkdavo psichologinio palaikymo ir teisinių žinių. Ji klausė, kur galėtų kreiptis, kad jai būtų suteikta psichologinė pagalba.

Pateikiau moteriai kontaktus, kad ji galėtų susisiekti su Vilniaus universiteto Teisės klinika, kuri teikia nemokamą teisinę pagalbą. Taip pat dėl šios moters susisiekiau su Moterų informacijos centru, kuris teikia psichologinę ir teisinę informaciją.

J. U. kreipėsi su klausimu dėl greitojo kredito paskolos. Nors moteris sumokėjo reikiamą kredito įmoką, ji vis gaudavo trumpąją sms žinutę, jog kredito terminas sėkmingai pratęstas dar 30 dienų. Moteriai paskambinus į greitojo kredito įmonę, jos buvo atsiprašyta. Įmonės darbuotojai patikino, kad moters numeris bus pašalintas ir daugiau ji nebegausianti šių trumpųjų žinučių. Tačiau vėliau moteris vėl gavo tokio pat turinio žinutę. Jai dar kartą paskambinus į įmonę, darbuotojai atsakė, kad įsivėlė klaida. Moteris nežinojo ką daryti ir baiminosi, kad po 30 dienų vėl gaus tokią pat trumpąją sms žinutę. J. U. klausė patarimo, ar vis dar tikėti kreditoriais, ar kreiptis į kokias institucijas.

 J. U. atsakiau, jog jei moteris klausimą aptarė su įmonės darbuotojais telefonu, ginčo metu jai būtų sunku įrodyti savo tiesą. Tačiau jei moteris atsakymą gautų elektroniniu paštu, kad jos kreditas pratęstas ir tik per klaidą vėl aktyvuotas, tai būtų gera įrodymo priemonė.

Moteriai pasiūliau parašyti el. laišką ir paprašyti, kad greitojo kredito įmonė nurodytų visą informaciją apie deaktyvaciją, kurią moteriai išdėstė telefonu ir paprašyti patvirtinimo, jog viskas sutvarkyta. 

V. taip pat kreipėsi dėl greitojo kredito paskolos. Moteris susidūrė su kredito bendrovės nesąžiningumu. Jai sumokėjusi dalinę įmoką, moteris negavo patvirtinimo, todėl jai kasdien auga delspinigiai, o bendrovė neatsako į telefoninius skambučius bei laiškus.

Klausiau moters, kokiu būdu moteris sumokėjo įmoką: grynaisiais ar pavedimu ir ar turi kokių nors įrodymų. Jei ji mokėjo el. bankininkyste, tai turėtų atsispausdinti išrašą, o jei banke, moteriai reiktų nueiti į banką ir paprašyti sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, kad galėtų patvirtinti esamą situaciją, jei tarp jos ir greitojo kredito įmonės kiltų ginčas.

E. S. šeima augina 4 mėnesių vaiką. Žmogus iš vienos kredito įmonės pasiskolino gana nemenką pinigų sumą. Maža to, neseniai neteko darbo. Paskolos jis nebegali grąžinti, nes neužtenka pajamų. Vyras kreipėsi, nežinodamas ką daryti, kadangi kredito įmonės skambina ir klausia, kada pasiskolinta suma bus grąžinta.

Atsakydama į E. S. klausimą, paminėjau, kad LR Civilinio proceso kodeksas numato tam tikras skolininkų interesų apsaugos priemones. Visų pirma ne iš visų skolininko pajamų galima skolas išieškoti. Be to, yra tam tikros išieškojimo ribos, užtikrinančios, kad skolininkui liktų tam tikra pinigų suma, taip pat asmeniniai bei buities daiktai, skirti būtiniausių poreikių tenkinimui.

Paminėjau, jog LR Civilinio proceso kodekso, reglamentuojančio skolų išieškojimo tvarką, įskaitant skolininkų teises bei skolininkų interesų apsaugą, 284 str. nustato skolininko teisę prašyti teismo sprendimo vykdymą atidėti arba išdėstyti. Likusieji kodekso straipsniai nustato skolininkų teises bei skolininkų interesų apsaugą, kai teismo sprendimo vykdymas jau perduotas antstoliui.

Šiuo metu Seime esu įregistravusi įstatymo projektą, kuriame siekiama dar labiau apsaugoti skolininkų interesus ir padidinti pinigų sumos, kuri turi likti skolininkui, dydį. Dar pernai Teisingumo ministerija, parengusi naują „Spendimų vykdymo instrukciją“, atsižvelgė į daugelį mano siūlymų dėl neišieškomų iš skolininkų daiktų sąrašo.

Atsižvelgdama besikreipusio E.S. sudėtingą atvejį, išieškojimo atveju siūliau kreiptis į ieškojimą vykdančius antstolius ir prašyti, kad jie detaliai išaiškintų to žmogaus, kaip skolininko, teises.

Kol kreditorius dar nesikreipė į teismą, žmogui taip pat siūliau bandyti tartis su juo dėl skolos atidėjimo ar išdėstymo, tačiau paminėjau, jog tai priklausys tik nuo geros kreditoriaus valios.

K. kreipėsi dėl pažeistų nėščiosios teisių. Kai moteris pirmąkart parašė, ji buvo 9 savaitę nėščia. Būsimoji mama iki šiol dirba parduotuvės sandėlyje prekių priėmėja. Moteriai dažnai tenka priiminėti atvežtas prekes ir štampuoti jas. Tačiau sąlygos, kuriomis jai tenka dirbti, nėščiajai yra per sunkios: sandėlis - šaltas, net sunkiausias prekes moteriai tenka kelti pačiai, ilgos darbo valandos. Gydytojai būsimai mamai griežtai uždraudė kilnoti sunkius daiktus, tačiau darbdavys nesutiko moters perkelti į kitą darbo vietą ar darbą.

Praėjus kiek laiko ši moteris parašė ir dar vieną laišką. Šįkart darbdavys liepė jai išeiti nemokamų atostogų, nors moteris turėjo sukaupusi ir apmokamų atostogų. Nuo lapkričio pabaigos nedarbingumo pažymėjimą gavusi moteris laikinai nedirbo, o po švenčių buvo pasirengusi grįžti į darbus. Tačiau darbovietės vadovybei pranešus, kad nuo sausio moteris vėl grįš į darbą, darbdaviai pasiūlė rašyti prašymą dėl nemokamų atostogų, nes darbdavys neišsaugojo sergančios ir besilaukiančios darbuotojos darbo vietos, į jos vietą buvo priimtas naujas darbuotojas.

Būsima mama klausė, ar darbdavys gali liepti išeiti neapmokamų atostogų, jei besilaukianti moteris dar turi apmokamų atostogų ir kaip gali taip būti, kad darbdavys nepriima nėščios moters į darbą, po ligos jai norint čia grįžti.

Į pirmąjį klausimą atsakiau, jog jei gydytojai neleidžia moteriai kelti sunkių daiktų ir ji turi pažymą, tai su šia pažyma moteris turi nueiti pas darbdavį ir paprašyti, kad darbdavys įvertintų riziką ir imtųsi priemonių, kaip kad nurodyta Darbo kodekso 278 str., pagal kurį darbdavys privalo nustatyti galimą poveikį nėščiosios sveikatai, kad apsaugotų nuo pavojaus.

Nustatęs galimą poveikį, darbdavys privalo imtis laikinų priemonių tokiai rizikai pašalinti. Jeigu pavojingų veiksnių neįmanoma pašalinti, darbdavys įgyvendina darbo sąlygų gerinimo priemones, kad nėščioji nebepatirtų tokių veiksnių poveikio.

Į antrąjį klausimą atsakiau, jog Darbo kodekso 184 str. numatyta, kad nemokamos atostogos yra skiriamos tik darbuotojui to pageidaujant. Priminiau, jog Darbo kodekso 169 str. 4 dalyje nustatyta, kad po 6 mėnesių nepertraukiamo darbo įmonėje kai kurios darbuotojų grupės, tarp jų ir kūdikių besilaukiančios moterys, turi pirmumo teisę pasirinkti kasmetinių atostogų laiką. Net ir nesuėjus šešiems nepertraukiamo darbo mėnesiams, darbuotojo prašymu kasmetinės atostogos suteikiamos moterims prieš nėštumo ir gimdymo atostogas arba po jų.

Taip pat šiuo klausimu patariau moteriai kreiptis ir į Valstybinę darbo inspekciją, nes kiekviena situacija yra individuali ir geriausiai pasikonsultuoti su šios srities specialistais.

V. D. yra besilaukianti moteris. Darbdavys, sužinojęs, jog moteris nėščia, sumažino V. D. atlyginimą. Nėščioji įmonėje dirba tik 6 mėnesius, tačiau praėjus 5 mėnesiams vadovas nėščiai moteriai sumažino atlyginimą iki minimumo. Moteris klausė, ar gali būti sumažintas darbo užmokestis nėščiai moteriai ir į kokias institucijas jai reiktų kreiptis.

Būsimai mamai atsakiau, jog įstatymas nenumato galimybės mažinti atlyginimo tais atvejais, kai darbuotoja laukiasi. Jei atlyginimas sumažintas tik dėl moters nėštumo, tai tada yra šios moters, kaip darbuotojos, teisių pažeidimas. Sumažinti atlyginimą darbdavys gali tik esant raštiškam darbuotojo sutikimui, kaip kad numatyta Darbo kodekso 120 str. Nurodžiau moteriai kontaktus ir pasiūliau kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją dėl darbo teisių pažeidimo.

B. G. pasakojo, kad iki nėštumo gaudavo atlyginimą pagal autorinę sutartį, o gimus vaikui ji gauna labai nedidelę motinystės pašalpą. Moteris klausė, ar įmanoma parengti įstatymo pataisą, kuri leistų motinoms, gaunančioms mažas pajamas, papildomai užsidirbti, neatimant iš jų motinystės pašalpos.

 Jaunai mamai atsakiau, jog šios problemos buvo jau ne kartą svarstytos Seime, tačiau konservatoriai, deklaruojantys šeimynines vertybes, nuolat blokuoja tokius siūlymus, tad permainų galima tikėtis tik kitais metais, kai bus išrinktas naujas Seimas.

Nuo praėjusių metų liepos 1 dienos yra įsigaliojęs Ligos ir motinystės socialinio pakeitimo įstatymas, kuriuo remiantis tėvai turi apsispręsti dėl motinystės gavimo pašalpos trukmės. Jei pasirenkama pašalpą gauti vienerius metus, mokama 100 proc. išmoka, jei pasirenkami dveji metai, pirmaisiais metais mokama 70 proc. išmoka, o antraisiais 40 proc. Pasirinkę antrą variantą, antraisiais vaiko auginimo metais atostogų išėjęs asmuo gali dirbti, o „Sodros“ mokama pašalpa dėl gaunamų pajamų nemažėja. 

A. R. kreipėsi dėl „mamadienių“. Moteris klausė, ar mokytojoms, taip pat kaip ir kitų specialybių mamoms, skiriami „mamadieniai“?

Kai moters vaikui buvo daroma operacija, darbdavio ji paklausė, ar jai bus skirta laisva diena. Moteriai buvo pasakyta, kad už ją reikės atidirbti. Moteris klausė, ar toks mokyklos administracijos požiūris teisingas?

Su klausimu dėl „mamadienių“ kreipiausi į Valstybinę darbo inspekciją. Gavau jų atsakymą ir užtikrinau moterį, jog „mamadienis“ šiai mokytojai tikrai priklauso. Dėl išsamesnės informacijos rekomendavau moteriai kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją.

Jai priminiau, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 214 straipsnis nustato, kad darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų arba du vaikus iki dvylikos metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę), o auginantiems tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų, − dvi dienos per mėnesį (arba atitinkamai sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę), mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Darbuotojų, dirbančių ilgesnėmis negu aštuonios darbo valandos pamainomis, prašymu šis papildomas poilsio laikas gali būti sumuojamas kas trys mėnesiai.

Atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodekso 214 str. nekonkretina asmenų rato, kurie galėtų pasinaudoti šia teise, tačiau nurodo požymį, kuriuo remiantis yra taikoma minima garantija asmeniui, t. y. darbuotojas turi auginti neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, du vaikus iki dvylikos metų, arba tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų.

R. klausė, koks neapmokestinamas pajamų dydis jam priklauso, jei žmogus augina 4 vaikus.

Paminėjau, jog gyventojams (tėvams arba įtėviams), auginantiems vaikus (įvaikius) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, už kiekvieną auginamą vaiką (įvaikį) yra taikomas papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis, kuris lygus 100 litų per mėnesį už pirmą vaiką (įvaikį), už antrą ir kiekvieną paskesnį vaiką (įvaikį) – 200 litų per mėnesį.

E. parašė laišką, kuriame klausė dėl alimentų. Teismas buvusiam E. vyrui yra priteisęs kas mėnesį mokėti po 400 Lt. Moters teigimu, buvęs vyras dirba visą darbo dieną, tačiau darbo sutartis sudaryta pusei etato, todėl vyro darbovietė kas mėnesį anksčiau pervesdavo po pusę sumos, o dabar dar mažiau. Moteris prašė patarimo, kur jai kreiptis.

Pirmiausia pasiūliau moteriai parašyti užklausimą buvusio vyro darbovietei ir paklausti, kodėl jai anksčiau buvo mokama vienokia pinigų suma, o dabar jau kitokia. Moteriai siūliau išdėstyti savo  poziciją, jog ji jau žino, kad jos vyras dirba visą darbo dieną, nors oficialiai yra įformintas tik puse etato.

Taip pat siūliau moteriai kreiptis į jos buvusio vyro darbovietę su prašymu paaiškinti, kodėl sumažėjo mokama suma ir ar moters abejonės dėl mokėjimo vokelyje yra be pagrindo, nes kitu atveju moteris turės kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją.

Priminiau moteriai apie Vaikų išlaikymo fondą, kuris kas mėnesį vaiko išlaikymui skiria 195 Lt, jei teismas yra priteisęs išlaikymą vaikui, kurio jis negauna.

I. klausė, ar priklauso alimentai jos pilnametei dukrai. Jos duktė studijuoja profesinėje mokykloje dieniniame skyriuje ir jai vis dar reikalinga parama. Moteris klausė, ar vaikų išlaikymo fondas vis dar turi išmokėti vyresniems nei 18 metų vaikams alimentus.

Šiai moteriai atsakiau, jog vaiką bet kuriuo atveju išlaikyti privalo abu tėvai. Šiuo atveju ir pilnametę dukrą, kuri studijuoja.

Deja, Vaikų išlaikymo fondas nemoka alimentų pilnamečiams. Jo veiklą reglamentuojančiame įstatyme yra numatyta, kad fondo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Tuo tarpu vaiko sąvoka apibrėžiama taip: vaikas – nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas neįgalimas.

Tačiau jei vienas iš tėvų neišlaiko savo vaiko ir neturi nuolatinių pajamų, tai antstolis, vykdydamas teismo sprendimą, gali išieškoti alimentus iš to žmogaus turto.

Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad teismas gali priteisti išlaikymą vaikui (alimentus), kai jam būtina parama, vaikas mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų.

Dažniausiai išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Jei kuris iš tėvų nenori mokėti alimentų vaikui ir niekaip nepavyksta geruoju su juo susitarti dėl išlaikymo skyrimo, įstatymai numato teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo vaikui priteisimo.

Kai po teismo priimto sprendimo dėl išlaikymo priteisimo iš esmės pasikeičia tėvų turtinė padėtis, vaiko poreikiai, teismas gali pagal tėvo (motinos), vaiko ieškinį sumažinti arba padidinti išlaikymo dydį. Į teismą kreiptis turėtų pati pilnametė dukra ar jos įgaliotas atstovas.

V. J. yra vieniša mama, kuri studijuoja universitete, dieniniame skyriuje, tačiau niekur nedirba. Jos vaiko tėvas gyvena užsienyje ir nemoka alimentų. Jauna moteris klausė,  ar yra  skiriami  kokie nors pinigai vaiko išlaikymui.

Fondo išmokos mokamos, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Kai teismo sprendimu jam priteisto išlaikymo vaikas negauna arba gauna tik jo dalį, vaikų išlaikymo fondas jam gali skirti išmoką iki 1,5 MGL dydžio.

Kreipiantis į Fondą dėl išmokų reikia pristatyti antstolio pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ir tuomet kas mėnesį vaikui iš Vaikų išlaikymo fondo mokama 195 Lt suma.

B. S. vyresnio amžiaus vieniša mama. Jos vaikeliui 9 mėnesiai ir moteris vis dar neturi pastovios gyvenamosios vietos. Kartu su dukra jos gyvena vasarnamyje. Sąlygos vaikui augti yra nepalankios. Vasarnamyje tik kambarėlis ir lauko virtuvė, nėra nei vandentiekio, nei patalpos, kur nusiprausti. Išsinuomoti būsto moteris neturi galimybės, nes prasidėjus krizei ji neteko darbo ir kūdikį išlaiko tik iš socialinės pašalpos ir vaikui skirtų pinigų, t.y. iš 400 litų sumos. Moteris klausė, ar įmanoma gauti socialinį būstą greičiau, nors ji jau yra įtraukta į bendrą eilę būstui gauti.

Sulaukusi moters laiško, kreipiausi į savivaldybę, kurioje gyvena B. S. Vilniaus miesto savivaldybė informavo, kad išnuomoti socialinį būstą ne eilės tvarka nėra teisinio pagrindo, ir išnuomodami socialinį būstą B. S. ne eilės tvarka, jie pažeistų teises tų asmenų, kurie prašymus dėl socialinio būsto yra pateikę anksčiau. Tačiau B. S. gali kreiptis dėl socialinės pašalpos, jei pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį nesiekia 350 Lt. Tad moteriai pasiūliau kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento skyrių dėl socialinės pašalpos, kad gyvenimo sąlygos šiai moteriai nors kiek pagerėtų. 

S. R. yra pensinio amžiaus moteris, kuri kreipėsi prašydama pagalbos ir patarimo Ji nurodė, jog į jos butą iš gretimo buto nuolat sklinda nepakeliamas cheminių medžiagų tvaikas, įvairios paskirties variklių agregatų garsai. Į aplinką išmetamos įvairios dujos ir garai, o į tualeto ir vonios kanalizaciją nuleidžiamos gamybos metu susidariusios atliekos. Moteris taip pat tvirtino, jog minėtame bute medžiagos yra sprogstamos, o oro tarša pažeidžia leistinas normas. S. R. teigė, jog tarša ir triukšmas kenkia jos sveikatai, o dėl nurodytų aplinkybių moteris susirgo vėžiu. Moters nuomone, minėtame bute yra gaminamos narkotinės medžiagos.

Gavusi šios moters laišką, susitikau su S. R. ir išklausiau jos istoriją. Kauno visuomenės sveikatos centro vadovui, Kauno rajono savivaldybei bei Kauno apskrities policijos viršininkui išsiunčiau paklausimą dėl minėtos moters gyvenimo sąlygų bei ankstesnių skundų ir laukiu atsakymo, ar šis butas buvo tikrintas anksčiau ir ar tikrai pareiškėjos paminėtame bute yra gaminami narkotikai ir vyksta nusikalstama veikla.           

I.K. yra neįgali ir gyvena daugiabutyje. Jos namo bendrame balkone dažnai rūkoma. I.K. stebisi, jog draudžiama rūkyti kavinėse, tačiau leidžiama bendrose daugiabučių patalpose. Dėl triukšmo, rūkymo ir šiukšlinimo ji kreipėsi į policiją, tačiau ten į jos pareiškimą nebuvo pažiūrėta rimtai.

Tokių laiškų esu sulaukusi ne vieno. Juose buvo siūloma uždrausti rūkyti bendruose ar net asmeniniuose balkonuose, nes tabako dūmai skverbiasi per orlaides, o vasarą per atvirus langus ir gali pakenkti pvz. kūdikiams, senyvo amžiaus žmonėms, kurie neturi galimybės būti kitoje erdvėje.

Informavau, kad LR Tabako kontrolės įstatyme yra nuostata, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (19 str. 1 d. 3 p.). Todėl pokyčiai reikalingi ne įstatyme, o jo įgyvendinime. Griežtesnę rūkymo tvarką daugiabučiuose galėtų reglamentuoti ir kiekviena savivaldybė, nes tai jų kompetencijos sritis.