Jau praėjo 5 metai nuo tada, kai Lietuvoje 2007-aisiais Žemės ūkio ministerija nustatė kokybinius maistingumo reikalavimus ir padarė ženklo „Kokybė“ aprašą, buvo sukurta Išskirtinės kokybės produktų (IKP) sistema, kuria siekiama padėti ypač mažiesiems gamintojams atrasti savo vartotoją, pasinaudojant produkto privalumu – aukštesne ir sertifikavimu patvirtinta produkto kokybe. 

    Seimo narė Agnė Zuokienė apgailestauja, kad ši sistema itin sunkiai įsivažiuoja, nes šiuo metu parduotuvėse klesti savireklama – niekieno netikrinamų būdvardžių varžytuvės. Todėl siūlydama šiai sertifikuotai grupei nustatyti lengvatinį PVM tarifą, siekia, kad ženklas „Kokybė“ atstovautų ne tik brangiausių produktų, prieinamų aukštesnes pajamas gaunantiems vartotojams, grupei, bet būtų ženklas, rodantis, kad konkretus produktas turi sertifikatą, yra išskirtinis savo nustatytus kriterijus atitinkančia kokybe, praėjęs kontrolę, patikrinimus. Tikimasi, kad taikomos mokesčių lengvatos paskatintų gamintojus siekti šio ženklo ir užtikrinti išskirtinę gaminių kokybę.

    Seimo narė įsirikinusi, kad sumažintas PVM produktams su ženklu „Kokybė“ nepadarytų jokios milijoninės žalos biudžetui, tačiau paskatintų gamintojus sertifikuoti tą dalį savo produkcijos, kurią galima valgyti be papildomų baimių.

 Produktų išskirtinumas

    Perdirbant išskirtinės kokybės produktus, taikomi maistingumą išsaugantys būdai, nenaudojami sintetiniai maisto priedai (konservantai, saldikliai, aromato ir skonio stiprikliai, dažikliai). IKP produktai išsiskiria savo natūralumu ir maistingumu, jų išvaizda, spalva yra kitokia nei įprasta, trumpesnis tinkamumo vartoti terminas, nustatyti griežtesni auginimo, gamybos ir perdirbimo reikalavimai. Laukuose, kuriuose auginami augalai ar ganomi gyvuliai, laikomasi nustatyto atstumo iki taršos šaltinių, ribojamas mineralinių trąšų, pesticidų, veterinarinių vaistų naudojimo kiekis, dažnumas ir laikas. IKP daržininkystės ūkyje, skirtingai nei ekologiniame, leidžiama naudoti mineralines trąšas bei būtinus pesticidus, tačiau jų kiekis bei naudojimo terminai labai riboti. Jų naudojama tiek, kiek yra būtina optimaliam augalų augimui užtikrinti. Kaip augintojai laikosi IKP auginimo reikalavimų, kontroliuoja sertifikavimo įstaigos VšĮ „Ekoagros“ ir nuo 2012 metų sausio VĮ Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros specialistai. Ar nepersūdyta  chemijos, parodo laboratoriškai ištirti dirvos mėginiai.

    Išskirtinės kokybės produktų sudėtyje yra didesnis biologiškai vertingų medžiagų kiekis, sumažinta energinė vertė, organizmui nenaudingų riebalų, sočiųjų riebalinių rūgščių, druskos bei cukraus kiekis, juose daugiau vitaminų, polifenolių, ląstelienos ir kitų biologiškai vertingų medžiagų. Be to, šie produktai gaminami tausojant aplinką – naudojant aplinką saugojančias technologijas ir maksimaliai panaudojant gamybos atliekas. Išskirtinės kokybės produktus galime atpažinti, nes jie ženklinami specialiu ženklu „Kokybė“.

    Privalomas auginimo, gamybos ir perdirbimo procesų sertifikavimas bei kontrolė vartotojui suteikia papildomų garantijų dėl produkto kilmės, sudėties bei mitybos vertės. Sertifikatas gamintojams suteikia teisę pagamintą ir sertifikuotą produkciją ženklinti ženklu „Kokybė“, taip padidinant vartotojų pasitikėjimą produktu. Produktai išsiskiria iš masinės gamybos srauto ir dėl savo išskirtinių savybių yra paklausesni rinkoje, IKP produktus gaminantis ūkis pelno prestižą, produktams sukuriama didesnė pridėtinė vertė.

 Kodėl gamintojai nenori prestižinio „Kokybės“ ženklo

    Pasidairius prekybos centre, aptikome tik salotas vazonėlyje, burokėlius ir morkas, pažymėtus „Kokybės“ ženklu. Jų kaina kone dvigubai didesnė nei paprastų lietuviškų.

    Norint gauti ženklą „Kokybė“, reikia įdėti nemažai pastangų ir investicijų, todėl į parduotuves tiekiamos 30–40 proc. pabrangusios išskirtinės kokybės daržovės. Kita vertus, produktai su kokybės ženklu pigesni už ekologiškus.

    Tačiau atrodytų, parduotuvėse gausu ir kitų produktų, teoriškai galinčių pretenduoti gauti Išskirtinės kokybės maisto produkto sertifikatą. Juk tiek daug produktų, besipuikuojančių ekologiško produkto ženklu, kodėl likusieji, tarpiniai tarp ekologiškų ir įprastinių chemizuotų, nesiekia gauti „Kokybės“ ženklo?

    Lentynose galima aptikti nemažai lietuviškų natūralių, su ajerais, pagal senovinę receptūrą ir kitų duonos gaminių, pieno produktų, natūralių pomidorų padažų, konservuotų daržovių, uogienių, džiovintų, šaldytų, šviežių vaisių, uogų, grybų ir kitokių lauko ir miško gėrybių, kurių maistingumas ir natūralumas tikrai galėtų pretenduoti į „Kokybės“ ženklą.

    Išskirtinės kokybės produktų gamintojų negausu: šiuo metu suteikti 33 bičių produktų sertifikatai, 6 daržovių, vaisių ir uogų ūkių sertifikatai, 3 perdirbtų išskirtinės kokybės produktų sertifikatai. Nors ir gaunanti finansinę paramą, programa vis neįsibėgėja, o sertifikuoti išskirtinės kokybės produktai tikrai nepatenkina vartotojų poreikių. 

    Pasak VšĮ „Ekoagros“ atstovų, gamintojų, siekiančių sertifikato, augimas labai vangus. Kaip pagrindinis minusas įvardytas ūkio subjektų negalėjimas įgyvendinti specifikacijų reikalavimų. Tačiau matyti, kad labai mažai ir besikreipusiųjų, norėjusių gauti sertifikatą. Pagal VšĮ „Ekoagros“ pateiktus duomenis, 2010 metais augalininkystės srityje sertifikatus gauti pageidavo 9 subjektai, iš jų 6 sertifikuoti, 2011-aisiais pageidavo ir sertifikavosi 6 subjektai, 2010 m. sertifikacijos siekė 30 bičių ūkių, iš jų sertifikuoti 27, 2011 m. siekė 34, gavo 33, perdirbimo srityje 2011-aisiais siekė 5, sertifikuoti 2.

    Šiuo metu Žemės ūkio ministerija kartu su socialiniais partneriais yra parengusi 9 skirtingų produktų grupių specifikacijas: bičių, grūdų, mėsos, paukštienos, pieno, šviežių vaisių ir daržovių, kombinuotųjų pašarų, kiaušinių bei cukrinės konditerijos ir šokolado gaminių. Tačiau norintieji gali pasirengti konkrečių produktų specifikacijas, kurių reikalavimai turi būti ne žemesni,  nei numatyta IKP grupių specifikacijose, bei teikti jas ministerijai patvirtinti.

 Išskirtinės kokybės ženklas – prabanga?

    Auginant ir gaminant IKP, patiriamos ir  didesnės išlaidos, tenka mokėti už sertifikavimą, nuolatinę produktų ir žemės kontrolę, specialias pakuotes ir t.t. IKP gamybos sąnaudos žymiai didesnės nei įprastame ūkyje. Sertifikavimo įkainiai skaičiuojami nuo hektaro ploto.

    Galima pasinaudoti Europos Sąjungos bei nacionaline (valstybės) parama kokybės išlaidoms kompensuoti. Šios papildomos išlaidos IKP augintojams ir gamintojams pirmuosius penkerius metus kompensuojamos iš ES ir nacionalinių programų, kurias įgyvendina ŽŪM. Galima teikti paraiškas paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos  (KPP) priemonę „Dalyvavimas maisto kokybės schemose“. 2010–2013 metų laikotarpiui šios priemonės įgyvendinimui numatyta skirti 9,87 mln. litų paramos, tačiau iki šiol 35 pareiškėjams iš viso skirta paramos suma tesiekia 245 tūkst. litų. Žemės ūkio ministerijos apskaičiavimu, šia parama galėtų pasinaudoti apie 400 pareiškėjų. Pasak ministerijos atstovų, paramos lėšos ne tik padengia papildomas išlaidas, bet ir padeda atsistoti ant kojų, įsiskverbti į rinką.

    Galima teigti, kad ši parama visų pirma yra orientuota į smulkius ūkius ir gamintojus. Nes diskusijoms pasisukus apie ES paramą, daržininkai guodžiasi, kad dalyvauti nacionalinėje maisto kokybės schemoje didesniems nei 100 ha daržovių ūkiams neapsimoka. Mat visą metinę ES paramą (10,35 tūkst. Lt per metus ) „suvalgo“ brangi sertifikavimo paslauga, lėšų naujų pakuočių gamybai su IKP ženklu „Kokybė“ nelieka.

    Kaip pavyzdys kitoms ūkio šakoms pateikiami bičių ūkiai. IKP sertifikatus turintys bitininkai jau spėjo susijungti į asociaciją. Pasinaudodami parama jie ketina pasirengti tinkamo dizaino ir kokybės fasavimo tarą, kuri padėtų vartotojams lengvai atskirti šiuos produktus ir dar labiau padidintų jų prestižą. 

    Tačiau atsiranda ir kita pusė – bitininkams iki 10,3 tūkst. Lt parama metamas – gana didelė suma, nes nereikia jokių esminių pertvarkų ūkyje. O gyvulių, paukščių augintojams reikia daugiau pastangų. Tam tikrus reikalavimus turi atitikti pašarai, skerdyklos ir pan. Taigi pastangų ir investicijų tenka įdėti daug, išlaidos produkcijai taip pat užauga.

    Reaguodama į ūkininkų nusiskundimus dėl brangiai kainuojančios sertifikavimo paslaugos, ministerija nurodė Lietuvos agrarinės ekonomikos institutui (LAEI) perskaičiuoti sertifikavimo įkainius, įvertinant jų dydžio pagrįstumą ir atsižvelgiant į produktų gamybos apimtis.

    Žemdirbiai sako, kad siekti išskirtinės kokybės produktų sertifikato kol kas neapsimoka, nes reikia daug pastangų, išlaidų, dėl to produktai pabrangsta. Specialistai taip pat teigia, kad ES ir valstybės parama išskirtinės kokybės produktų gamybai nėra pakankama.