Bėdų dosjė:

• Jau 19 metų mama Virginija iš Varėnos raj. rūpinasi cerebriniu paralyžiumi nuo gimimo sergančia dukra Rita (vardai pakeisti);

• Jau 10 metų visišką negalią turinčią mergaitę mama savo lėšom kas savaitę ar dvi vežioja iš vieno Varėnos rajono kaimo į Kauną (apie 138 km į vieną pusę), kur dukra Rita mokosi ir gyvena specialiojoje mokykloje. Iš specialiosios mokyklos bendrabučio į namus Virginija dukrą parsiveža kartu praleisti savaitgalius ir moksleivių atostogas;

• Užsispyrimo ir kantrybės nestokojanti, sunkiai besiverčianti, pernai per gaisrą namų ir keleto artimųjų netekusi moteris  jau 10 metų nesulaukia valstybės kompensacijų už neįgalios dukros ir ją lydinčio asmens  patirtas važiavimo išlaidas.

• Nesulaukusi pakankamo valstybės dėmesio, o tik atsainaus valdininkų požiūrio į problemą ir „atsirašinėjimo“, moteris per šitiek metų kreipėsi mažiausiai į 25 asmenis pačiose įvairiausiose valstybinėse institucijose, tačiau važiavimo išlaidos joms su dukra vis dar nekompensuotos.

Kokia gi ta didžiulė mažo žmogaus problema, kurios iki šiol niekaip neišnarpliojo:

- Seimo kontrolieriai: Augustinas Normantas, Romas Valentukevičius, Daiva Brovkienė;
- LR Prezidento kanceliarija: sekretorė Dalia Zabelevičienė ir patarėja Violeta Toleikienė;
- Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ministras Rimantas Dagys ir SADM specialistė Rita Zilnienė;
- Kauno miesto savivaldybės merai: Andrius Kupčinskas ir Arvydas Garbaravičius;
- Kauno miesto savivaldybės administracija:  direktorius Jonas Kurlavičius, direktoriaus pavaduotojas Zenonas Abramavičius,  kultūros ir švietimo departamento direktoriai: Edmundas Balasevičius, Virginijus Mažeika, švietimo ir kultūros įstaigų ūkio skyriaus vedėja Nijolė Grybėnienė, specialistė Danguolė Arlauskienė, švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas Antanas Bagdonas;
- Kauno apskrities viršininko administracija: pavaduotojas Konstantinas Pesenka, specialistė Neringa Garalienė;
- Kauno apskrities specialiosios mokyklos direktorius Liudas Ankudavičius ir pavaduotoja Jūratė Levickienė.

Iš pradžių – keletas faktų:

Nuo 2000-ųjų metų LR Transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnį, „Savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo įstaigos, savo nustatyta tvarka kompensuoja visas važiavimo išlaidas internatinių bei kitų bendrojo lavinimo mokyklų ir profesinio mokymo įstaigų bendrabučiuose gyvenantiems moksleiviams, važiavusiems moksleivio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais <...>“.

2005 m. Virginija kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administraciją dėl kelionės išlaidų kompensavimo, prašydama išmokėti 7 744, 80 Lt už  važinėjimą į specialiąją mokyklą  nuo 2000 m. rugsėjo 1d. iki 2004 m. lapkričio mėnesio.

Kas kaltas, kad šios važiavimo išlaidos nebuvo kompensuotos, o praėjus dar penkeriems metams suma tik išaugo?

- Ar mama, kuri neturėjo visų kelionių išlaidas patvirtinančių autobusų/traukinių bilietų, o prašomą kompensuoti sumą apskaičiavo remdamasi asmeniniais užrašais apie įvykusias 232 keliones bei tuo metu galiojusia minimalia autobuso bilieto kaina (232x16,70 lt=3874,40 lt į vieną pusę; iš viso – 7744,80 lt);

- Ar specialioji mokykla, atsakinga už tai, kad mergaitei būtų kompensuotos važiavimo išlaidos, tačiau paraiškų mokinių važiavimo išlaidoms kompensuoti Kauno miesto savivaldybės administracijai nepateikė; jas teikti pradėjo tik nuo 2008-ųjų... Vargu, ar yra numatyta atsakomybė įstaigų vadovams, kurie nepateikia paraiškų kompensuoti moksleivių važiavimo išlaidas...

- O gal kalta pati Kauno miesto savivaldybė, kurios Taryba 2000 metų gegužę įsigaliojusioms važiavimo išlaidų kompensacijoms  tvarkos aprašą sukūrė ir sprendimą patvirtino tik po ketverių metų  -  2004 11 25!  Kaip šis įstatymas Kauno savivaldybėje vykdytas 2000-2004 metais?..

 
Negali pasinaudoti transporto lengvata
 
59-ios pasaulio šalys, jau ratifikavusios Neįgaliųjų Teisių konvenciją, yra įsipareigojusios neįgaliesiems užtikrinti teisę įgyti išsilavinimą lygiai su kitais asmenimis tose bendruomenėse, kur jie gyvena (24 str. 2b).  Virginija nekalta, kad jos visiškos negalios dukra Rita negali mokytis artimiausioje kaimo bendrojo lavinimo mokykloje, ir kad Lietuva vis dar nėra ratifikavusi Jungtinių Tautų 2006 m. priimtos Neįgaliųjų Teisių konvencijos, kuri  įpareigotų mus visus gerbti neįgalių žmonių teises, o valstybę - priimti naujus įstatymus dėl Konvencijoje numatytų neįgaliųjų teisių įgyvendinimo ir panaikinti visa, kas susiję su neįgaliųjų diskriminacija.

Deja, Virginijos mergaitei reikia nuolatinės slaugos ir specialios paskirties mokyklos, o artimiausia tokia - nutolusi apie 138 km nuo namų. Ne kiekvienas sunkią negalią turintis žmogus gali vykti į mokyklą ir atgal visuomeniniu transportu. Rita turi sunkią negalią ir būtent dėl savo negalios sunkumo, specialių poreikių ir tam tikrų su fiziologija susijusių aplinkybių, ji negali keliauti į mokyklą autobusu, nes kelionės metu dažnai prireikia sustoti. Kartais šioms moterims padeda geri pažįstami žmonės ir pavėžėja iki Kauno, bet dažniausiai tenka samdyti vairuotoją ir transportą. Tokiu atveju, patiriamos išlaidos, žinoma, yra kur kas didesnės, nei suma, kurią kompensuoja valstybė neįgaliesiems mokiniams, važiuojantiems į specialiąsias mokyklas reguliaraus susisiekimo autobusais, tačiau Virginija su Rita tikisi bent minimalios kompensacijos.

Tokių vaikų ir jaunuolių kaip Rita Lietuvoje pernai suskaičiuota apie 150 (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis). Tiek vaikų ir jaunuolių turi važinėti į kitose savivaldybėse ar apskrityse esančias specialiąsias mokyklas ne visuomeniniu transportu būtent dėl sunkios negalios, o važiavimo išlaidų valstybė jiems nekompensuoja. Prieš metus Socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Jonas Dagys sutiko, kad būtina spręsti tokių važiavimo išlaidų kompensavimo klausimą, deja,  finansinių galimybių jis žadėjo paieškoti tik pagerėjus šalies ekonominei situacijai...

Į mokslus ir sveikatinimą - per didžiausias kliūtis

Ar tai  yra normalu, kad sunkiai išgyvenanti mūsų šalies pilietė turi penkerius  metus bergždžiai kovoti už galimybę nemokamai vežioti neįgalią dukrą į valstybinę įstaigą - specialios paskirties mokyklą, skirtą judesio-padėties sutrikimų bei kompleksines negalias turintiems vaikams, kurioje sudaromos sąlygos ne tik bendrojo išsilavinimo įgijimui, bet ir mergaitės sveikatos stiprinimui. Cerebriniu paralyžiumi serganti Rita, deja, nebepasveiks, bet ji vis tiek turi teisę į mokslą, į nuolatinę slaugą, į įvairias ją stiprinančias terapijas ir kompensaciją už važiavimo išlaidas iki mokyklos ir atgal.
 
O ką turėtų daryti sunkiai besiverčianti ir į skolas klimpstanti moteris: įkalinti savo vaiką tarp keturių sienų namuose ir atimti iš jo galimybę ugdytis, integruotis, o gal nuvežti ją į specialiąją mokyklą ir palikti visiems mokslo metams, kaip našlaitę? Mylinti mama negalėtų taip pasielgti, todėl iš paskutiniųjų stengiasi kad dukra ir toliau mokytųsi, o pati nenuleidžia rankų ir vis dar viliasi gauti kompensaciją už visas dukros važiavimo į specialiąją mokyklą išlaidas.


Kitos išmokos:

Virginijos dukra, kaip ir visi sutrikusią judėjimo funkciją turintys neįgalieji Lietuvoje, remiantis LR Transporto lengvatų įstatymo, 7-uoju straipsniu, dar turi teisę ir į transporto išlaidų kompensaciją - kiekvieną mėnesį gauti 0,25 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio transporto išlaidų kompensaciją. (Deja, Virginijos su Rita mėnesio transporto išlaidos keliaujant į specialiąją mokyklą ir atgal yra kur kas didesnės, nei ši kompensacija).

Šeimos, auginančios neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinta visiška negalia, vieną kartą per 6 metus turi teisę gauti iki 32 MGL dydžio lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją.

Kompensacijas iš valstybės biudžeto lėšų moka VSDFV teritoriniai skyriai, kitiems asmenims – miestų (rajonų) savivaldybių administracijos.

Transporto išlaidų ir lengvųjų automobilių įsigijimo, jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos

Lengvata neįgaliųjų artimiesiems ar neįgaliuosius lydintiems - tik į vieną pusę

Visi sutinkam, kad būtina sudaryti sąlygas neįgaliesiems gauti kokybiškas mobilumą palengvinančias priemones, įrenginius, pagalbines technologijas, tačiau nepaprastai svarbi ir lydinčių asmenų pagalba neįgaliųjų kelionėse, bei galimybė jiems pasinaudoti transporto lengvata. Šiuo metu neįgaliuosius į specialiasias mokyklas vežiojantys tėveliai ir globėjai turi galimybę pasinaudoti transporto lengvata - teise įsigyti važiavimo bilietą su  80 procentų nuolaida (su sąlyga, kad vienam asmeniui – vienas lydintysis), bet tik tuo atveju, jei kartu vyksta ir neįgalus jų vaikas. Tačiau į kitose savivaldybėse ar apskrityse esančias specialiąsias mokyklas vaikus savaitei atvežę lydintys asmenys juk dar turi sugrįžti atgal į namus, o po savaitės jie ir vėl keliauja vaiko parsivežti. Šių kelionių bilietams nuolaida jau netaikoma.

Jei būtų kompensuojamos visos lydinčiojo asmens važiavimo išlaidos tą pačią dieną į abi puses, tikėtina, kad specialiųjų mokyklų, internatų bendrabučiuose savaitgaliais ir atostogų dienomis liktų kur kas mažiau nelaimingų, tėvelių ir globėjų išsiilgusių vaikų. Taip stiprėtų šeimos tarpusavio ryšiai, neįgalūs vaikai sulauktų daugiau dėmesio ir šilumos. Vaikas jokiu būdu negali būti atskirtas nuo tėvų dėl savo neįgalumo ir kliūčių su juo susisiekti dėl transporto kaštų, juk dauguma neįgaliųjų šeimų gyvena skursdamos.

Daugelis valstybių, siekdamos užkirsti kelią, kad neįgalūs vaikai nebūtų palikti, izoliuoti ir vengiama juos prižiūrėti, įsipareigoja teikti įvairiapusę paramą neįgaliems vaikams ir jų šeimoms.

Tokia parama – važiavimo išlaidų kompensacija - niekada neturėtų būti laikoma privilegija, tai yra žmogaus teisė, ir valstybė turėtų  skatinti naudojimąsi asmeninio integravimosi teise.

Kiek galima vilkinti sprendimą?

Europa 2010-uosius metus paskelbė kovos su socialine atskirtimi metais. Būtų teisinga ir padoru imti ir pagaliau užbaigti metų metus besitęsiantį „atsirašinėjimą“ ir nedelsiant priimti galutinį sprendimą.

Dar 2008-aisiais, Seimo kontrolierius R.Valentukevičius Virginijai atrašė: „<..>Jeigu pareigūnai vilkins priimti sprendimus, kuriuos pagal įstatymą jie įgalioti priimti, neinformuos jūsų, nepateiks atsakymų į jums rūpimus klausimus,   Jūs turite teisę kreiptis į Seimo kontrolierių įstaigą su skundu dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo<...>“

Netylek.lt nuomone, medžiagos, įrodančios sprendimo priėmimo vilkinimą ir biurokratizmą – daugiau nei pakankamai, o prieš keletą dienų gavę dar vieną „atsirašymą“, nusprendėme visą turimą medžiagą su įrodymais perduoti Seimo kontrolieriams.

Iš tiesų ši jau dešimtmetį besitęsianti istorija – visai ne apie transporto išlaidų kompensavimą, o apie  nesusikalbėjimą, žmogaus problemos negirdėjimą, nemažėjančią neįgaliųjų socialinę atskirtį...